Ankstesni susiję įrašai:
Įrašų ciklas. Vietoje įžangos
Senatvė ir eidžizmas
Laiko transformacijos rizikos visuomenėje
Fragmentacija ir akimirkos
Dabarties kultūra?
Suvartojimas akimirksniu
Paskutinis įrašas iš serijos rizikos visuomenė ir laiko transformacijos. Pabaigai apie laiką ir socialinį gyvenimą, o taip pat keletas citatų bei savotiškas šios įrašų serijos apibendrinimas.
Ankstesniuose įrašuose minėtos laiko potyrio metamorfozės įtakoja socialinį gyvenimą – šeimyninius, darbo, asmeninius ir kitus santykius.
Darbinis laikas
„Greitasis“ laikas yra darbinis laikas, t.y. darbe siekiama efektyvumo, greičio, mobilumo ir panašiai. Kiekvienas dirbantysis turbūt su tuo sutiktų, na nebent išskyrus valstybės tarnautojus:). Pasak Bauman mobilumas įgauna geidžiamiausios vertybės rangą, judėjimo laisvė — visuomet trūkstamas ir netolygiai paskirstytas reikmuo — vis greičiau tampa pagrindiniu mūsų vėlyvosios modernybės ar postmodernybės laikų išsluoksniavimo veiksniu. Įsivyraujantis darbo mobilumas, pasiekiamumas visą parą yra vienas iš skubriojo laiko atributų. Pasak Eriksen, greitasis laikas visada nugali lėtąjį. Todėl, šiuolaikinis „darbinis“ gyvenimas lemia ir tai, kad vos ne paskutine kategorija lieka santuoka, kuri yra lėta, linijinė, kumuliacinė, reikalaujanti ilgalaikio planavimo. Eriksen teigia, kad „santuokai spaudimą daro akimirkos tironija, reikalaujanti nedelsiamo, momentinio poreikių tenkinimo, viliojanti vis naujomis, įdomesnėmis akimirkomis ir naikinanti istoriją, sąsajas bei trukmę“. “Šeiminis gyvenimas yra lėtas, dėl to nešiuolaikiškas”, – apgailestauja Eriksenas. Dinamiški partneriai pergrupuoja šeimos narius taip pat lengvai, kaip perstumdo baldus. Gal kiek netikėta, bet Eriksenas įtikinėja, kad būtent akimirkos tironija suformavo „jaunystės kultą“ – darbo rinkoje paklausiausi jauni, iki trisdešimties metų žmonės, visiems kitiems reikia apsimesti, įtikinti, kad jie jauni ir perspektyvūs. „Jaunystė“ plečiasi į abi puses. Jau vaikams medijos bruka seksualizuotą popmuziką ir madą, priskirtiną paauglystei. Vaikai stumiami į paauglystės etapą o tie, kuriems per keturiasdešimt, tik ir girdi, kaip būtų gerai, jeigu jie dar kurį laiką išliktų jauni (=paaugliški) bei šaunūs, maskuotų senėjimo požymius ir pasigerintų išvaizdą plastinėmis operacijomis. Eriksen daro išvadą: „Kultūra, kuri negerbia brendimo ir senėjimo, nenutuokia, iš kur yra kilusi, juk negali nutuokti, kur link eina“.
Kūno pasitraukimas
Vėlgi grįžtame prie minties, kad įsivyraujant greitajam akimirkų laikui, dėl netiesioginio bendravimo dominavimo prieš tiesioginį, didėja žmonių izoliacija. Tačiau netiesioginis bendravimas sukuria daugiau erdvės komunikaciniams nesusipratimams. Man patiko Locke mintis, kurią ir pacituosiu:
„problema glūdi žmonių bendravimo prigimtyje. Mes laikome bendravimą minties dariniu, bet iš tiesų jį kuria kūnai: mimika ir veido išraiška, balso intonacijos, kūno judesiai, rankų gestai … Internete yra mintis, tačiau pasitraukia kūnas. Gavėjus pasiekia labai nedaug signalų, apibūdinančių rašančiojo asmenybę ir nuotaiką. Galima tik spėlioti, kodėl buvo pasiųstos žinutės, ką jos reiškia, kaip į jas atsakyti. Pasitikėjimas beveik išnyksta [Originale pasakyta „nebesimato lange“. Tai – žodžių žaismas, susijęs su „windows“ operacinės sistemos pavadinimu.]. Tai – pavojingas užsiėmimas.“.
Keletas papildomų pastebėjimų
Laiko potyriai kinta. Tačiau, tai nėra visuotiniai reiškiniai. Rizikos visuomenė, su visais savo atributais yra labiau vakarų kultūros reiškinys. Tai reiškia, kad kitose kultūrose ar kaimo vietovėse greitasis laikas nėra dominuojantis ir tebėra linijinis, cikliškas ar tįsus. Greitojo laiko įsivyravimo kritiką galima ginčyti priešpastatant lėtojo laiko dominavimo scenarijus, su iš to išplaukiančiu nuoboduliu, apatija ir pan. Pavyzdžiui kalėjime kaliniai turi daugybę lėtojo laiko, tačiau tai nereiškia, kad jie jį leidžia naudingai. Iš esmės reikia kaitalioti lėtąjį ir greitąjį laiką. Tiek vienas, tiek kitas kraštutinumas nėra naudingas.
Apibendrinimas
Technologiniai pokyčiai sukėlė nenumatytas pasekmes – kompiuterinė revoliucija, greitas informacijos daugėjimas, skatina nerimastingą, trumpalaikę ir pralekiančią būtį. Paviršutiniška, skubota kultūra tampa nepalanki fundamentaliosioms vertybėms.
Komunikacijos revoliucija pastaraisiais dešimtmečiais pateikė nelauktų rezultatų. Technologija, kuri turėjo padėti žmonėms taupyti laiką, vietoj to privedė prie didžiausio kada nors laiko trūkumo. Ekstremalus informacijos prieinamumas nesukūrė apsišvietusios visuomenės, bet sukėlė daug sąmyšio ir painiavos. Kai greitas tempas susiduria su lėtuoju, greitasis nugali, stipriai įtakodamas kultūrą, intelektualųjį gyvenimą ir pačią visuomenę.
Kokie galimi sprendimai? Pasukti atgal, į “iki-informacinę” būklę - vargu ar atsirastų daug norinčiųjų. Tikslingiau būtų priimti informacijos amžių ir kartu kovoti už lėtąjį laiką. Rizikos visuomenės nariams permąstyti savo pačių santykį su laiku, atkreipti dėmesį į nenumatytas informatizacijos šalutines pasekmes, įvertinti tikimybę, jog gyvenimas Vakarų visuomenėse gali susiskaidyti į atskirus nesusijusius fragmentus. Galų gale juk sekundės, minutės ir valandos tėra abstrakcija, kažkieno sugalvotas „išmislas“, kurį subendravardiklino laikrodžių rodyklės…
Rodyk draugams
Žiebuoklė 
Po krūvos mokslų, darbų, aktyvių atostogų, įrašų ir kitokių veiklų vėl retkarčiais užmesiu akį į blogosferą ir galbūt netgi ką nors brūkštelsiu. Ruoškitės ginklus - grybų karas tęsiasi! 