Grybų karas

Taigi tęsiu anksčiau pradėtą temą apie laiko transformacijas ir rizikos visuomenę. Šiame įraše paporinsiu apie vieną laiko transformacijos interpretaciją, kurią Eriksen ganėtinai poetiškai apibūdina kaip akimirkos tironiją.

Laiko stygius

Šiuo metu turime gausybę technologijų skirtų laiko taupymui, komunikacijos gerinimui ir t.t., tačiau didelė dalis individų nuolat jaučia laiko stygių. Pasak T.H. Eriksen atrodo neįtikėtina, kad šiame informacinių technologijų amžiuje, kai telefonai, internetas ir daugybė kitų ryšio priemonių siekia pagreitinti ir pagerinti komunikaciją taip, kad laiko liktų kuo daugiau, jo ima katastrofiškai trūkti. Ir ištikrųjų, jei pereiti į asmenišką lygmenį – nuolat jaučiu laiko trūkumą. Galbūt dėl to, kad noriu daug ką nuveikti, o gal būt dėl to, kad daugelis veiklų dėl informacijos gausos ir prieinamumo tampa labai patrauklios. Yra gausybė mane dominančių sričių, kurios reikalauja laiko, tačiau bent vienos jų įsisąmoninimui ir/ar puikiam įvaldymui prireiktų didelės dalies gyvenimo, o ką kalbėti apie tai, kad šių veiklų yra ne viena ir ne dvi? O jei ji auga eksponentiškai? Technologijos įgalina bendrauti su daugybe žmonių, tačiau kartais tokia komunikacijos kiekybė atrodo labiau varginanti nei viliojanti. Žinoma, neatmetu galimybės, kad paprasčiausiai nemoku planuotis laiko. Tačiau, kita vertus, galima manyti ir, kad technologijos suvilioja gausybe dalykų, kurių paprasčiausiai fiziškai neįmanoma aprėpti. Ta pati blogosfera yra įdomi ir viliojanti begalybe istorijų ir įvairių žmonių gyvenimo akimirkų, tačiau turinio tiek šlamštinio, tiek įdomaus (kurį dar reikia atfiltruoti) prigaminama tokie kiekiai, kad dienų dienas, galima leisti skaitant kitų akimirkas.

Rizikos visuomenės individai patiria chronišką laiko stygių, apsėstumą skubėti ir šalutinius tos skubos padarinius. Rizikos visuomenėje neapibrėžtumas kyla ne dėl informacijos trūkumo, bet priešingai dėl informacijos pertekliaus, iš kurio tampa vis sunkiau išskirti reikiamą. Pasak Eriksen visuomenę, aprūpintą naujausiomis technologijomis (mobiliaisiais telefonais, internetu, oro linijomis ir t.t.), ištinka laiko krizė, o tie, kurie išdrįsta pasakyti, kad laiko turi, sukelia įtarimą. „Lėtas“ laikas – prabanga, šizofreniškas lėkimas per dienas ir metus – norma.

Visko plėtra

Dabar, kai visas 24 valandas esame „on-line“ tenka kovoti už teisę būti nepasiekiamais. T. H. Eriksenas mano, kad pagrindinė problemos priežastis – tai greita plėtra visko, kas susiję su bendravimu, pradedant internetu, baigiant oro linijomis. Rezultatas – potencialiai pražūtingas, nes esama pavojaus, kad gyvenimas Vakarų visuomenėje gali susiskaidyti į atskirus ir nesusijusius fragmentus. Lėtas laikas tampa vis didesne prabanga šiame informacijos amžiuje.

Visa kas susiję su komunikacija nuolat auga ir daugėja – elektroninė medija, nesumažino spausdintinių knygų, kaip, kad buvo tikėtasi, faksas ir elektroninis paštas nesumažino telefono naudojimosi. Netgi priešingai – viskas sumuojasi į milžiniškas informacines veiklas, kurios, pasak Eriksen, veda į niekur.

Akimirkų perteklius

Informacijos srautas skubriame mūsų laike baigia užpildyti tarpus ir gyvenimas netrukus gali tapti isteriška perpildytų akimirkų serija, kai nebebus nei „prieš“, nei „po“, nei „čia“, nei „ten“. Taip, tam tikra prasme grėsmė iškilusi tam, kas vyksta „čia ir dabar“, nes kita akimirka ateina taip staiga, jog sunku įvertinti esamą. Informacijos siuntėjai (daugiakanalė televizija, interneto svetainės, SMS žinutės ir kt.) nuolat kovoja dėl gavėjų dėmesio, o gavėjams rūpi atsikovoti nors šiek tiek „lėto“, akimirkų nesuskaidyto, laiko. Linijinis (istorinis, kumuliacinis) laikas nyksta, o vietoje jo atsiranda vertikalus laikas, kuris neišvengiamai artėja prie nulio, todėl vis daugiau įspraudžiama į kiekvieną atskirą akimirką. Šį fenomeną, kuomet akimirka tampa svarbesne už visumą, Eriksenas įvardina kaip „akimirkos tironiją“. (Lyrinis nukrypimas - kažkodėl rašant šias eilutes iškilo asociacija su skaitmeniniais fotoaparatais, kuomet į fiksuoto dydžio matricą bandoma sugrūsti vis daugiau megapikselių, tačiau tai toli gražu ne visada reiškia kokybės pagerėjimą, netgi priešingai – tankiai sugrūsti pikseliai sukelia triukšmus, o sąlyginai išloštas detalumas prarandamas dėl triukšmo mažinimo algoritmų. Panašiai ir su darbu - dirbdami daug darbų vienu metu, naudojame įvairias jų valdymo priemones, kurios savo ruožtu sukelia problemas ir nukreipia dėmesį į kitur. Apie panašų proto žongliravimą neseniai blogino Justinas).

Viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu

Viena iš globalizacijos sukeltų rizikų – informacijos perteklius. Kai kurie autoriai teigia, kad per pastaruosius 30 metų buvo pagaminta daugiau informacijos nei per praėjusius 5 tūkstantmečius. Globalioje rizikos visuomenėje informacijos kiekiai auga eksponentiškai. Pasak Eriksen, kuomet eksponentinė augimo kreivė tampa vertikalia, laikas nustoja būti trukme – „viskas stovi vietoje pašėlusiu greičiu“ (oi koks pažįstamas jausmas). Kiekviena laiko akimirka yra pripildoma, dėl to nukenčia linijiškumas. Esant tokiai visa ko perkrovai laiko vienete, sunku susidaryti bendrą vaizdą. Tiksliau jo neįmanoma aprėpti, jis ištirpsta nesusijusių detalių gausybėje. Kiekvienai perkrautai akimirkai galime skirti vis mažiau laiko, mažėja dėmesio apimtis. Didėja greitis, kuris veda prie supaprastinimo ir reikalauja dar labiau didinti greitį.

Esant tokiam tempui ir vyraujant greičiui, nyksta lėtasis laikas. Prie greitojo, „skubraus“ laiko priprantama tarsi prie narkotiko. Todėl lėtasis laikas tampa nereikalingas ar netinkamas. Paradoksalu, kad esant tokiam laiko deficitui, atsiradusį laisvą laiką, dažniausiai reikia „užmušti“. Laisvas laikas – tai laikas, kuriuo užpildomas tarpas tarp svarbesnių gyvenimo sektorių. Jeigu asmuo žino, kad jis turi pusvalandį nuo vieno užsiėmimo iki kito, tai jis, užuot „gerai“ išnaudojęs tą laiką, gali nuspręsti praleisti jį dykinėdamas arba skaitydamas laikraštį. Užmuštas laikas yra atsietas nuo individo likusio gyvenimo ir (jeigu neatsitinka kas nors netikėto) neturi jam padarinių. Ir priešingai, daugelis svarbesnių gyvenimo veiklų yra rutiniškos.

Intro

Tai ką noriu pabloginti šiame įraše, kurį pavadinčiau „laiko transformacijos rizikos visuomenėje“ vargiai ar tilps net ir į tris. Kad nevarginčiau jūsų paklodžių ilgio įrašais šią rašliavą skaidysiu į kelis įrašus, kurie bus gana glaudžiai susiję. Visa šita rašliava paremta keliais (jau anksčiau minėtais) sociologiniais šaltiniais. Visų pirma paprasta, tačiau labai įdomia knyga, kurią kadaise skaičiau – T.H. Eriksen „Akimirkos tironija“. O taip pat Giddenso „Sociologija“ bei „Modernybė ir asmens tapatumas“, kurias teko „pavartinėti“, na ir galop Z. Baumano „Globalizacija: pasekmės žmogui“, bei kitais netiesioginiais šaltiniais. 

Prieš pradedant kalbėti apie laiko transformacijas rizikos visuomenėje, tikslinga aiškiau apsibrėžti rizikos visuomenės sampratą, tad nuo to ir pradėsiu.

Globalizuota akceleracija

Eriksen pastebi, kad paskutiniai 150 metų istorijoje įrašyti kaip akceleracijos metai. Cigaretės pakeičia pypkes, sausi pusryčiai – košę, kompiuterius reikia atnaujinti kas pora metų, kitaip jie taps „per lėti“; Žinių skleidimas tampa nuolatiniu, be užlaikymų ir t.t. Ši era taip pat neatsiejama nuo globalizacijos. Auga telefono tinklai, tarptautinė aviacija, internetas ir t.t.  Marą keičia ILOVEYOU virusas. Įsivyrauja akceleracijos ir fragmentacijos logika. Taigi galima konstatuoti, kad šiuo metu gyvename pagal globalinę tvarką, kurią vieni autoriai apibūdina, kaip globalų kaimą, kiti kaip globalų didmiestį. Bet kokiu atveju susiduriame su naujo tipo pavojais ir rizikomis, kurių neteko patirti ankstesnėms kartoms. Štai A. Giddens teigia, kad globalizacijos padariniai iš esmės veikia visus socialinio pasaulinio aspektus. Tačiau tai yra negalutinis ir viduje prieštaringas procesas, kurio padarinius sunku numatyti ir kontroliuoti. Kai kurie autoriai šią dinamiką siūlo nagrinėti per rizikos prizmę. Daugelis globalizacijos sukurtų pokyčių kelia mums ir naujas rizikos formas, kurios labai skiriasi nuo egzistavusių ankstesniais laikais. Iš praeities atkeliavusios rizikos formos turi nustatytas priežastis ir žinomus padarinius, tačiau dabartiniai rizikos veiksniai pagal savo kilmę, priešingai, yra nenuspėjami, o jų pasekmės – neapibrėžtos.

Technogeninė rizika

Žmonės visuomet susidurdavo su vienos ar kitos rūšies rizikos formomis, tačiau dabartinės kokybiškai skiriasi nuo kildavusių anksčiau. Dar visai neseniai žmonių visuomenes kamavo išorinė rizika – sausros, žemės drebėjimai, badas, audros ir panašios grėsmės, kylančios iš gamtos pasaulio ir nesusijusios su žmogaus veiksmais. Tačiau šiandien vis dažniau susiduriame su įvairių rūšių technogenine rizika – grėsmėmis, kurias sukelia mūsų žinių bei technologijų poveikis gamtai. Grėsmių aplinkai kilmė labai neapibrėžta, todėl neaišku, kaip reikėtų jas įveikti arba kas turėtų atsakyti už atoveiksmių taikymą.

A. Giddens globalią riziką labiau nagrinėja kaip pavojų aplinkai ir sveikatai, tačiau tai galima vertinti ir plačiau. U. Beckas rizikos visuomenės grėsmių sąrašą papildo ir įvairiais socialinio gyvenimo pokyčiais, tokiais kaip permainingi užimtumo modeliai, stiprėjantis netikrumas dėl darbo, mažėjanti tradicijų ir papročių įtaka savimonės identitetui, tradicinių šeimos modelių irimas ir asmeninių santykių demokratizavimas.

Neapibrėžtumas

Kadangi tokios rizikos priežastys ir padariniai nėra aiškiai apibrėžti, kiekvienas individas priverstas spręsti, kiek ir kaip jis pasirengęs rizikuoti. Taigi neapibrėžtumas yra globalios rizikos visuomenės atributas.  Ypač tai išryškėja turint galvoje, kad šiuolaikinė visuomenė kur kas mažiau  negu tradicinė iš anksto lemia asmeninę žmogaus ateitį. Dėl šios priežasties visų rūšių sprendimai tampa rizikingi.

Beckas ir kiti mokslininkai atkreipė dėmesį į riziką, kaip į vieną pagrindinių globalizacijos ir technologinės pažangos padarinių. Ši rizika yra kitokio pobūdžio – ji sunkiai pamatuojama ir apibrėžiama. Tačiau Beckas atmeta postmodernizmą. Tai, ką postmodernistai laikė chaosu ar modelio stoka, Beckas vadina rizika ar netikrumu. Institucijos tolydžio tampa globaliomis, o kasdienis gyvenimas išsilaisvina iš tradicijų bei papročių varžtų. Rizikos skaičiavimas įtraukiamas ir į socialinius santykius.

Beckas neteigia, kad šiuolaikinis pasaulis yra pavojingesnis už ankstesnes epochas. Veikiau kinta grėsmių, su kuriomis turime susidurti, pobūdis. Dabar mažiau rizikuojame dėl gamtinių grėsmių ar pavojų, bet kur kas labiau – dėl netikrumų, kuriuos sukuria mūsų pačių socialinė aplinka ir mokslo bei technologijų raida.

Pasak Giddens, gyventi brandžios modernybės pasaulyje reiškia gyventi šansų ir rizikos sąlygomis. Pastarieji neatskiriami nuo sistemos, pritaikytos valdyti gamtą ir refleksyviai kurti istoriją. Žmogus savo įsikišimu gali formuoti būsimų įvykių pasaulį, bet tik tam tikru mastu, kurį lemia kuo tiksliau įvertinama rizika. Rizikos sąvoka tampa svarbiausia visuomenėje, atsisveikinančioje su praeitimi, tradiciniais veiklos būdais ir atsiveriančioje problemiškai ateičiai.

Laiko ir erdvės implozija

Globalizacija ir jos įtakojama rizikos visuomenė keičia laiko ir erdvės potyrius. Bendravimas turi būti neatidėliojamas, momentiškas. Jei anksčiau bendrauti per atstumą reikėjo laiko, dabar tai galima daryti realiu laiku. Tiek erdvė, tiek laikas susitraukia. Pasak Bauman, komunikacijos laikui sprogus į vidų ir susitraukus į bematę akimirką, erdvė ir erdvėženkliai liovėsi ką reiškę, bent jau tiems, kurių veiksmai gali keliauti elektroninės žinutės greičiu.

Rizikos visuomenės individai, priešingai nei tradicinės, sąveikauja vieni su kitais netiesiogiai. Kai kurie autoriai teigia, kad sparti komunikacijos technologijų pažanga tik stiprina tendenciją bendrauti netiesiogiai. Pagal šį požiūrį, spartėjant gyvenimo tempui žmonės vis labiau izoliuojasi, t.y. daugiau bendrauja su televizoriais ir kompiuteriais negu su kaimynais ar savo bendruomenės nariais.

Rizikos visuomenėje, kurioje informacinės technologijos yra visa persmelkiančios vartojime ir gamyboje, pagrindiniu įvairių korporacijų resursu tapo žmonių dėmesys. Dėl šios priežasties individai tiesiog „bombarduojami“ įvairia informacija.

Rizikos visuomenėje, kurioje individai iš visų pusių spaminami informacija, dėl to pačio informacijos pertekliaus auga neapibrėžtumas. Priežastys ir pasekmės atskiriamos, o jų ryšius tampa sunku nusakyti ir apibrėžti. Tokiomis sąlygomis rizikos skaičiavimas tampa ir socialinių santykių vertinimo matu. Kaip tai įtakoja laiko tėkmę? Apie tai kitame įraše.

Šį įrašų ciklą pradėsiu nuo kito galo – senatvės. Jaunystės kulto kultūroje ko gero tik paaugliai yra laikomi jaunais, o pati senatvė yra suvokiama kaip tragedija, kurios visaip kaip bandoma išvengti arba bent jau ją apgauti. Tačiau kur ta riba kuomet žmogų jau galima vadinti senu? Pasirodo mokslininkai turi atsakymą į šį klausimą. Toliau pateiksiu medicinos mokslų daktarės Reginos Lukoševičienės straipsnio santrauką su savais komentarais (publikuota jauniesiems nežinomame laikraštėlyje „Prošvaistė“, kuris netyčia(?) atsidūrė mano rankose). 

Nors pats straipsnis pavadintas labai gražiai – „Kiekvienas amžius turi savo grožį“, bet mano jaunystės kulto sužalotoms smegenims taip toli gražu nepasirodė. Iš esmės straipsnyje aprašomas biologinis senėjimas, o straipsnio gale pateikiama išvada apie kiekvieno amžiaus grožį atrodo mažų mažiausiai nepagrįsta. Bet arčiau reikalo:

Jau nuo senų laikų domimasi senėjimu ir senatve, štai dar Konfucijus skelbė, kad kuo vyresnis grybas, tuo labiau jį derėtų gerbti. Vėliau požiūris buvo prieštaringas – Platonas sakė, kad seni žmonės yra visuomenės vedliai, o Aristotelis pageidavo nušalinti senus žmones nuo socialinių problemų sprendimo. Viduramžiais senų žmonių padėtis tapo nepavydėtina, o XX a. kai padaugėjo senų žmonių ir vis daugiau dėmesio buvo skiriama bendražmogiškosioms vertybėms, senoliai vėl įgijo pripažinimą. Iš to išsivystė geriatrinė medicina, kuri nagrinėja pagyvenusių ir senų žmonių sveikatos išsaugojimą, senatvės ligų profilaktiką ir gydymo problemas. Dabar šioje medicinos srityje susiduriama su terminu eidžizmas (angl, „ageism“), kuris reiškia žmogaus baimę nusenti.

Pasaulinė sveikatos organizacija pateikia tokią žmonių amžiaus klasifikaciją: 

Iki 44m. – jaunas;
Nuo 45 iki 59 m. – vidutinio amžiaus;
Nuo 60 iki 74 m. – pagyvenęs;
Nuo 75 iki 90 m. – senas;
Daugiau kaip 90 m. – ilgaamžis. 

Jaunystės kulto propaguotojai su tokia klasifikacija vargu ar sutiktų.

O dabar žiaurioji dalis – senatvės požymiai.

Nustatyta, kad senėjimas – daugiafaktorinis procesas: pamažu silpnėja senstančio žmogaus jutiminių organų veikla, mažėja fizinis pajėgumas, prapuola guvumas, judrumas. Gyvenimo energijos mažėjimas atsiliepia emociniam pasauliui, siaurėja jausmų, mąstymo ir interesų sfera. Pirmieji senėjimo požymiai yra nuovargis, tonuso trūkumas, odos suglebimas. Susidaro paviršinės raukšlės, kurios rodo odos dehidrataciją, atsiranda troškulio pojūtis. Iškrenta dantys – nusikramto, pagelsta, trūkinėja liežuvis, lūpos. Sumažėja skonio pojūtis bei seilių išsiskyrimas, sumenksta klausa, silpnėja regėjimas. Sulėtėja judesiai, sumažėja mokymosi galimybės, mažėja adaptacinės širdies galimybės, menkėja fizinis pajėgumas. Dėl distrofinių krūtinės ląstos pokyčių vystosi stuburo kifozė, deformuojasi krūtinės ląsta, mažėja plaučių ventiliacija. Dėl biologinių senėjimo procesų nuo 40m. mažėja kaulinio audinio, kinta sąnarių struktūra – vystosi kremzlės destrukcija, kaulinės ir kremzlinės išaugos, kinta raumenų sistema – vystosi raumenų skaidulų atrofija. Kinta laikysena ir eisena, periodiškai kartojasi sąnarių ir stuburo skausmai. Nusilpsta imuninė sistema, didėja imlumas infekcijai. Šlapimo pūslės sienelė storėja, mažėja jos talpumas, kinta šlapimo pūslės sfinkterių tonusas, dėl to nebekontroliuojamas šlapinimasis. Mažėja libido potencija. Keičiasi emocinė būsena – senatvėje kamuoja nepastovi nuotaika, dirglumas, įtarumas.  

Regina tik miglotai užkabina jaunystės kulto temą, bet negaliu čia neįterpti savo trigrašio. Jei eidžizmas buvo įvardijamas kaip „baimė nusenti, būti bejėgiam, ligotam, priklausomam nuo kitų“, tai, manau, šį terminą jaunystės kulto kontekste galima praplėsti iki apskritai senėjimo baimės, kuomet apie „nusenimą“ dar nėra nei kalbos. Turiu galvoje, baimę elgtis „nepakankamai“ jaunatviškai ir tapti nepatraukliu fiziškai – žilų plaukų dažymas, plastinės operacijos, odos lyginimai, veido tempimai ir kiti bandymai maskuoti senatvės požymius tai tik paliudija.

Visuomenėje susidarė senatvės suvokimo stereotipai, kurie formuoja negatyvų požiūrį į senus žmones. Nors autorė teigia, kad tobulėjant geriatrinės pagalbos sistemai, eidžizmo ligos simptomai visuomenėje turėtu silpnėti ir išnykti, nemanau, kad taip bus. Manyčiau priešingai – kuomet paauglystė ir atitinkamas gyvenimo būdas medijų pateikiami kaip jaunystės sinonimai, eidžizmas paliečia vis jaunesnius žmones. Turime uždarą ratą – kuomet vis daugiau žmonių stengiasi būti jauni ir veržlūs, propaguoti nepriklausomą gyvenimo būdą, vengti įsipareigojimų ir kurti šeimas bei susilaukti vaikų (įsipareigojimai!!!) – visuomenė sensta. Taigi jaunystės apsėstoje visuomenėje jaunų žmonių mažėja. Tokiu būdu retoji jaunystė įgauna dar didesnę vertę ir eidžizmas tampa vis opesne problema, netgi prakeiksmu, kamuojančiu amžinai paaugliais svajojančią būti visuomenę.

Laiko samprata, kuri atrodo savaime suprantamas ir pastovus dalykas, šiuolaikinėje visuomenėje kinta. Taip, taip – visuomenė. Koks skirtumas grybuomenė ar visuomenė, visa tai juk grybų karas. Tad paliksiu grybišką retoriką kitam kartui. Taigi.

Nors pripažįstama, kad ateitis iš esmės yra nepažini, ji vis labiau atskiriama nuo praeities ir tampa nauja sritimi – galimybės sritimi, kurią galima modeliuoti skaičiuojant riziką. Tokioje rizikos visuomenėje, kurios viena iš pagrindinių veiklų yra rizikos skaičiavimas norint numatyti ir kontroliuoti ateitį, laikas įgyja naujas formas. 

Pasak A. Giddens globalizacija yra prieštaringas procesas, kurio padarinius sunku numatyti ir kontroliuoti. Jis teigia, kad šiuolaikinė visuomenė kur kas silpniau negu tradicinė iš anksto „lemia“ asmeninę žmogaus ateitį, todėl visų rūšių sprendimai darosi rizikingi. Senoji industrinė visuomenė nyksta, o jos vietą užima rizikos visuomenė. Tai, ką postmodernistai laikė chaosu ar modelio stoka, Beckas vadina rizika ar netikrumu. Pasak jo rizikos valdymas yra pagrindinis globalinės tvarkos požymis. Tačiau šiandieninės rizikos skiriasi nuo ankstesnių. Giddens teigia, kad vis dažniau susiduriame su įvairių rūšių technogenine rizika – grėsmėmis, kurias sukelia žmonių žinių bei technologijų poveikis.

Pasak T.H. Eriksen paradoksalu, tačiau šiame informacinių technologijų amžiuje, kuriame gausu įvairiausių įtaisų ir priemonių taupančių laiką, būtent laiko labiausiai ir trūksta. Visa ko vyksmo tempas auga ir nuolat greitėja, skubėjimas tampa gyvenimo būdu, greitis mados klyksmu. Jis teigia, kad informaciniame amžiuje laikas yra suspaustas ir įvykiai sugrūsti į vis trumpesnius periodus. Šį reiškinį T.H. Eriksen įvardina kaip akimirkos tironiją, kuomet laikas nustoja egzistuoti kaip tėkmė ir tampa epizodų virtine. Šios laiko metamorfozės įtakoja įvairias visuomenės gyvenimo sritis – nuo vartojimo įpročių ir socialinio gyvenimo iki vertybių ir kultūros. 

Kinta ir gyvenimo tarpsnių supratimas – jaunystės kultas yra vienas iš to pavyzdžių. Darbo rinkoje paklausiausi jauni grybai (nesusilaikiau), o kiti turi apsimesti esą jauni, veržlūs ir perspektyvūs. Plastinė chirurgija klesti iš norinčiųjų būti amžinai jaunais. Mainstreaminė medija orientuota į jaunimą, o didžiąją dalį lietuviškų (ir ne tik) TV kanalų apskritai galima būtų pavadinti paauglių TV. O kas yra senatvė jaunystės kulto kultūroje? Keliuose būsimuose įrašuose pablevyzgosiu apie laiką iš įvairių kampų.

Darbe atlikom nedidelę kūrybinę fotosesiją:

Na o jei atvirai, tai kolega darbe iš savo slaptojo stalčiaus ištraukė playboy plakatą, kuriame mergina valiūkiškai voliojasi ant žolytės. Plakatas + plastikinė žolytė ir štai rezultatas gulintis prie mano ir Justino stalo. O štai vaizdas iš šono:

Samprata

Būna grybų mizantropų. Na ko tik nepasitaiko. Nors pats terminas nelabai teisingas, kadangi jis reikštų grybų neapykantą žmonėms, kas savaime suprantama - grybautojai naikina grybiją ją valgydami ir spardydami nevalgomus grybus. Atsiranda grybų mizantropų-teroristų, kurie apsimetę valgomais grybais bando numarinti vieną ar kitą grybautoją, tokiu būdu jie tikisi patekti į grybų dangų ir gauti gausybę nekaltų voveraičių. Kiti gi bando įsilieti į žmonių pasaulį ir jiems kenkti iš vidaus, tokie grybai mizantropai dažnai vadinami pelėsiais. Nepaisant visų šių idealistinių pastangų grybai pralaimi karą su žmonėmis, kurie dauginasi sparčiau nei triušiai, o ir vis rečiau išeina į mišką grybų medžioklei, tokiu būdu atimdami iš grybų mizantropų-teroristų galimybę vykdyti savo misiją. Bet dabar ne apie tai. Kalbėsiu apie grybų μίσος μανιτάρι [misos manitari], kas reikštų grybų neapykantą grybų rūšiai. Bet dėl aiškumo ir paprastumo vartosiu įprastą mizantropijos terminą.

Taigi būna grybų mizantropų. Keisti jie tokie individai – nemėgsta, nepasitiki ar tiesiog nekenčia grybų rūšies. Terminas taip pat taikomas ir grybams, kurie atsiskiria ir patampa vienišiais dėl jau anksčiau minėtų negatyvių jausmų grybijai. Nors grybai mizantropai apskritai ir nekenčia grybienos, tačiau neretai jie palaiko normalius santykius su tam tikrais individais. Grybų mizantropijos motyvas dažnai būna izoliacija bei susvetimėjimas, ar tiesiog panieka dominuojantiems grybijos bruožams. Ekstremaliais atvejais, grybai mizantropai gali visiškai atsiriboti nuo grybų visuomenės bei patapti savyje užsidariusiais atsiskyrėliais, ar netgi linkti į savinaiką bei savižudybę. Paradoksalu, tačiau grybų mizantropų negraužia kirmėlės. Netgi jei grybas mizantropas pagal rūšį yra valgomas, dėl ekstremalios mizantropijos jį supa negatyvi aura, o ypatingai retais atvejais, tokie grybai tampa nuodingais. Grybai mizantropai retai kada užauga didesni, dažniausiai jie laikosi vieniši ir šešėlyje, dėl ko sudžiūva arba supūva.

Grybijos puvimas

Kai kurios grybų religijos ir filosofijos moko, kad grybija iš prigimties yra supuvusi ir sukirmijusi, kad ji yra blogis ir visų nelaimių žemėje priežastis. Tokios minties šalininkai grybautojus traktuoja, kaip žemės gelbėtojus nuo grybiško puvimo ir pelėsio. Jie niekina visus grybų vystymosi etapus ir teigia, kad jau grybų sporose yra užprogramuotas puvimas ir polinkis į kirmėles. Trumpai apžvelgsiu dominuojančius šios minties mokyklos šalininkų požiūrius į įvairius grybų vystymosi etapus.

Pirmasis etapas - augimas

Sporos visur aplink nešioja blogį, o papuolusios į gerą žemę sudygsta ir užkrečia naudingą dirvožemį puvimu ir kirmėlėmis. Jauni grybukai yra kvaili ir pasipūtę egoistai. Nors jie atrodo, o dažniausiai ir patys jaučiasi esą gražūs, skanūs ir sultingi, realiai jie yra blogio terpė, pirmai progai pasitaikius pasiduodanti kirmėlei ir puvėsiui. Suaugę grybai dažnai pervertina tokius grybukus, juos beatodairiškai saugodami ir gindami, tiek nuo kirmėlių, tiek nuo grybautojų. Suaugę grybai dažnai patys pasirodo grybautojams, tokiu pasiaukojimu nukreipdami jų dėmesį ir apsaugodami mažuosius grybukus nuo klastingo peilio. Tačiau mažieji šios aukos nevertina, netgi priešingai – niekina ją, neva suaugę grybai nesugeba tinkamai užsimaskuoti ir prisitaikyti prie aplinkos. Grybukai yra kvaili infantilūs imbecilai, aukštinantys tokius pat kvailus ir tuščius vienadienius grybų stabus. Tokie grybukai nevertina grybijos kultūros bei tradicijų, jie egoistiškai ir godžiai siurbia dirvožemio mineralus, atimdami juos iš šalia augančių grybų. Maža to, grybukai svaiginasi toksišku ar rūgštingu lietumi, sugeria šviną, traukia kirmėles bei šliužus ir apskritai teršia aplinką.

Antrasis etapas – sporų spaudimas

Kiek paaugus ir subrendus grybukams kepurę pradeda spausti sporos. Tada jie dar intensyviau svaiginasi rūgštimi ir švinu bei su pasimėgavimu sugeria visas toksines medžiagas, taip nuodydami aplinkinių grybų dirvožemį, taigi ir gerovę. Tokie grybai pašlemėkai, o ypač apsisvaiginę tampa agresyvūs ir mano, kad agresyvumas jiems kažkokiu būdu padės sėkmingai paskleisti sporas. Tačiau patyrę nesėkmę jie dar labiau suagresyvėja, piktybiškai nukreipia puvėsį bei grybautojus ant aplinkinių grybų, džiaugiasi matydami kirmėlių ar šliužų pagraužtą kaimyną. Augdami didesni jie stengiasi paveržti saulės šviesą iš mažesnių grybų, atimti ir sugerti vandenį bei mineralus. Toks periodas tęsiasi tol, kol jie išmoksta reguliariai ir vaisingai paskleisti sporas, tokiu būdu platindami į save panašią pūvančią grybieną.

Trečiasis etapas - branda

Minėtam periodui praėjus grybai gali visiškai atsiduoti agresijai ir nusikalstamai veiklai. Tokie agresyvūs grybai neretai patys išsinaikina, kovodami dėl įtakos, valdžios bei didesnio saulės spindulių ir mineralų kiekio, kurio jiems niekada nebūna gana. Išgyvenę šiuos grybų mafijų karus dėl nuolatinių apsinuodijimų rūgštingu lietumi bei didėjančio aplinkinių grybų nepasitenkinimo, jie nusilpsta ir supūva patys arba yra įkalinami ir sudžiovinami kur nors atokiau po šakų šešėliu. Subrendę ir nepasidavę beatodairiškai agresijai grybai, susitupi ir pradeda užsiiminėti kokia nors grybiška veikla. Už šią veiklą iš kitų grybų jie gauna mineralų bei tam tikrą, dažniausiai fiksuotą, dozę saulės spindulių. Jie bando bet kokia kaina įsitvirtinti grybų visuomenėje, daryti grybišką karjerą ir susikurti kuo didesnę atvirą erdvę virš kepurių, kad kuo daugiau saulės spindulių pasiektų jų išpampusias ir pūvančias kepures. Kažkodėl visi tokie grybai mano, kad jie žino ko reikia kitiems grybams (netgi kitoms grybų rūšims) ir primygtinai bruka savo ideologijas ir nuostatas visai grybijai. Kai kuriems netgi pavyksta apsukti kitų grybų kepures ir papulti į grybų valdžią, kur jie žada visiems nesibaigiančią saulę, švarų lietų ir gausius mineralus. Tačiau realiai jie kuria ar prisideda prie sistemų, kuriose saulę uždengia elitiniai grybai, lyja rūgštimi, o mineralus susiurbia politiniai grybai hipotetiniams projektams įgyvendinti, karams su kitomis grybų rūšimis bei kitai, tūlam grybui nesuprantamai veiklai vysti. Šiame vystymosi etape grybai pradeda kirmyti bei pūti iš vidaus, tuo tarpu išorė vis dar gali būti apgaulingai graži. Tai pats kepurėliamainiškiausias grybų egzistencijos etapas, kupinas įvairiausių formų grybų intrigų bei mūšių. Grybai mizantropai niekina šias grybijos sistemas, nesibaigiantį mineralų bei saulės troškimą, puvimą ir kirmijimą. Jie regi grybų visuomenę, kaip neturinčią krypties ir besivadovaujančią iliuziškomis vertybėmis. Grybai mizantropai užuodžia ir šlykštisi puvimo kvapu, bet patys negali apsisaugoti nuo puvimo ir dažnai savanoriškai susipūdo arba atsiskyrę išdžiūsta.   

Ketvirtasis etapas - sutręšimas

Paskutiniame grybų gyvenimo ciklo etape, jie tampa sutręšusiais ir sukirmijusiais drebučiais. Didelė dalis jų taip ir supūva. Kiti retesni individai įgyja išminties bei atranda (ar bent jau dedasi atradę) savo vietą dirvožemyje. Dažniausiai išmintis aplanko tik kirmėlėms negrįžtamai pagraužus kotą, kuomet mėgautis dirvožemio teikiamais mineralais jau nėra kaip, o ir nėra prasmės. Tokie grybai tampa nepakenčiamais bambekliais ir niurzgomis, mat mano, kad jų išmintis yra kam nors yra reikalinga. Nusilpusius ir sutręšusius grybus sugraužia sąžinės bei iššvaistyto laiko kirmėlės, kartais jie patys neatlaikę meteorologinių sąlygų virsta į tirštą, lipnią drebučių masę ir ištirpsta puvėsiuose bei rūgščiame lietuje.

Grybų mizantropų keliai

Grybai mizantropai visuose šiuose etapuose mato puvimą bei kirmėles, todėl nekenčia savęs ir kitų grybų kaip šio blogio augimo terpės. Jie nemato, o ir neieško ar nenori ieškoti būdų šiai terpei užpildyti kuo nors pozityviu, kadangi traktuoja grybienos terpę kaip uždelsto veikimo puvėsį. Negalėdami apsikęsti su puvėsiais bei kirminija jie nelabai turi iš ko rinktis. Iš esmės yra du pasirinkimai – pasyvus ir aktyvus (pataisykit jei ką praleidau).

Pasyvus grybų mizantropijos kelias tai atsiskyrimas nuo grybų visuomenės ir atsidavimas asketiškam sudžiūvimui ar netgi susinaikinimui. Tai nelengvas kelias, nes grybai yra bendruomeniniai tvariniai ir dažniausiai auga grupėmis ar netgi krūvomis. Kokiam nors vargšui kelmučiui apsuptam keliasdešimties gentainių belieka nebent slėptis po kelmu, tokiu žingsniu automatiškai atsisakant ir saulės spindulių dozės.

Aktyvus grybų mizantropijos kelias turi keturias atšakas. Pirmoji yra taiki mizantropijos rūšis, kuri skleidžia idėjas bei propagandą. Dauguma mizantropiškos grybų filosofijos veikalų parašyti šią atšaką atstovaujančių grybų. Šie grybai kuria įvairias organizacijas ir judėjimus, tokias kaip „Savanoriškas grybų išnykimo judėjimas“ (Voluntary Mushroom Extinction Movement), [žmogiškas  atitikmuo - vhemt ]

Antroji atšaka - grybų naikinimas tiesiogine šio žodžio prasme. Šia atšaka žengiantys, taip vadinami grybai-grybų-naikintojai, įvairiais būdais (mėtosi šliužais, siundo kirmėles, uždengia saulę ir kt.) kenkia ir siekia fiziškai sunaikinti kitus, jų manymu supuvusius ar sukirmijusius grybus. Dažnai tai savižudiški veiksmai, mat po keleto išpuolių tokie grybai būna įspendžiami į kampą grybų teisėsaugos sistemų ir yra priversti susinaikinti arba sudžiūti po šakomis. Verta pastebėti, kad tokie savižudiški grybų mizantropijos proveržiai populiarūs grybų ugdymo įstaigose, ypač JAV miško grybų mokyklose, tačiau jau pradedantys plisti ir tarp Vokietijos bei Suomijos grybukų)

Trečioji – ideologinis grybų mizantropijos propagavimas ir grybų-naikintojų verbavimas. Tokie grybai ideologai, rašo įvairius traktatus bei ieško potencialių mizantropų bendraminčių. Jie kuria įvairius planus, kaip pasiųsti po velnių visą grybiją su jos supuvusia kultūra bei beprasme egzistencija. Jie pasiryžę paaukoti mažumą šviežių ir sveikų grybų, kad tik nušluotų nuo dirvožemio pūvančiuosius. Maža to, jei turėtų galimybę, sunaikintų ir patį dirvožemį, nes tai garantuotų, visų grybų, išskyrus galbūt pelėsius, išnykimą. Nors pavieniai grybų-mizantropų-ideologų išpuoliai pavyksta, bet didesnio poveikio grybų populiacijai jie neturi, todėl neretai grybai ideologai užbaigia savo gyvavimą masine savižudybe su kitais užverbuotaisiais.

Ketvirtoji – tai grybai, kurie vadovaujasi principu „jei nori ką nors pakeisti – pradėk nuo savęs“. Jie ir keičia, t.y. bando sunaikinti grybiją. Tokie grybai pradeda šį žygį savižudybe. Šiuo savo veiksmu jie tikisi galutinai paniekinti grybiją, pačius save ir visą egzistenciją. Kai kurie savo pavyzdžiu siekia atvesti kitus grybus mizantropus į savinaikos kelią, bei tokiu būdu pradėti grybijos susinaikinimo grandininę reakciją. Tačiau didžiam jų pomirtiniam nustebimui, tokių pasekėjų atsiranda vienas kitas, o grandininė reakcija nutrūksta net neprasidėjus.

Apibendrinant, grybų mizantropija – įdomus ir įvairialypis reiškinys, savotiška anti-grybistinė kontrkultūra ar alternatyva dominuojančiai narcizistiškai grybų būčiai.

Blogosferą paprastai supa optimistiniai požiūriai, kaip jau rašiau ankstesniame įraše, pabrėžiamas blogų demokratiškumas ir opozicija didžiajai medijų industrijai. Kritinis diskursas paprastai nušviečia šmeižto atvejus, intelektinės nuosavybės nepaisymą ar kokio nelaimėlio grybo istoriją, kuomet šis pripaistęs savo bloge pievų yra atleidžiamas iš darbo, mat jo darbdavys perskaitė jo blogą.  Tačiau gilesnės kritikos, iškylančios virš šio paviršutiniško lygmens, iki šiol trūko…

Vienas iš kritikų, kurie „kapstosi giliau“ yra Geertas Lovinkas. Jis kuria kritinę blogų teoriją ir praktiškai išdeda blogus į šuns dienas (lietuviškas jo rašliavų vertimas čia ir čia).

Pasak šio medijų teoretiko, blogai veda prie irimo, kadangi jie griauna transliavimo modelį ir kėsinasi į „tikėjimą pranešimu“. Lovinkas pastebi, kad bloginimas priartėja prie to, ką Adilkno („The Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge“) apibūdino, kaip miglotą mediją, kurioje „kryptingumo stoka yra ne trūkumas, o svarbiausia vertybė“. Miglotos medijos neįmanoma sekti.

Gatekeeperiai praranda savo tiesos turėtojų poziciją. Pasak Lovinko,
„tiesa tapo mėgėjišku projektu, o ne autoritetų sankcionuota absoliučia
vertybe“. Toks pokytis gali būti apibūdinamas kaip pasitraukimas nuo
džiaugsmingo McLuhano ir jo „medija yra pranešimas“. Bloginimas buvo tinklo demokratizacijos katalizatorius, tačiau pasak Lovinko demokratizacija reiškia ir normalizaciją bei banalizaciją. Kaip Jean Baudrillard įvardino „jei anksčiau transcendencija buvo į viršų, tai dabar ji nukreipta į apačią. Tai iš esmės antrasis Žmogaus nuopuolis apie kurį kalba Heideggeris: nuopuolis į banalybę, bet šį kartą be jokios galimybės išsigelbėti“.

Jei grįžtume prie blogų ir medijos industrijos, sunku būtų vienareikšmiškai įvardinti, ar blogai yra šios industrijos viduje ar išorėje. Optimistai blogus traktuoja, kaip opoziciją ar alternatyvą mainstreaminei medijai, tačiau kritiškas požiūris juos įvardina geriausiu atveju tik kaip „grįžtamojo ryšio kanalus“. Tai reiškia, kad blogeriai tik komentuoja, dalinasi įspūdžiais ar tauškia apie kokius nors faktus pateiktus didžiųjų medija industrijų, be gilesnės diskurso ar konteksto analizės. Dažniausiai blogeriams trūksta įgūdžių ar resursų gilesniam tyrimui atlikti, o analitiniai blogai yra greičiau išimtis nei taisyklė. Jei žurnalistai įdeda daug pastangų ir laiko, tam kad atskleistų istoriją, blogeriai, pasak Lovinko, atrodo tarsi „skruzdėlių armija prisidedanti prie skruzdėlyno, vadinamo ‘viešąja nuomone’“.

Blogeriai retai kada prideda naujienų ar faktų prie istorijos. Jie randa bug‘us ar spragas produktuose ir naujienos, bet retai kada ką nors nuodugniai ištiria. Pasak Lovinko, „blogų pasaulis panašus į laikraštį, kuris susideda vien iš skaitytojų laiškų ir trumpų pranešimų”, o patys blogai “išreiškia ir žymi nuomonių bei nuotaikų mikro-kaitą”.

Taigi, kaip teigia Lovinkas, blogai testuoja ir parodo ar didžiosios medijos publika vis dar yra imli ir išplėtusi ausis. Bloginimas neperima gatekeeperių vaidmens iš didžiųjų medijos gigantų, bet, vietoj to, tampa „vartų“ stebėjimo užsiėmimu. Blogai yra tarsi aidas, kuris apipina iš aukščiau nuleistas naujienas gandais, paskalomis ir nuomonėmis, todėl jie labiau panašėja į skaitmenį oralinės komunikacijos tęsinį, nei rašymo tradiciją.

Optimistiniai požiūriai dažnai suteikia blogams Deividų vaidmenį, kurie išeina į mūšį su Galijotais – didelėmis medijų industrijomis. Tačiau Lovinkas kvestionuoja tokį požiūrį. Pasak jo, dot-com ir tūkstantmečio psichozė sukėlė „internetinio-cinizmo“ reakciją, kur cinizmas charakterizuoja ne pačius blogerius, bet jų „techno-socialinę būseną“.

Pasak Lovinko blogai išreiškia asmenines baimes, nusivylimą, abejones ir nesaugumą apie tai ką galvoti, jausti, tikėti ar mėgti. Apimdami viešą, asmeninę ir neformalią sferą, blogai padengia daug platesnį emocinį spektrą. Bloginimas yra „mainstreaminės medijos jėgos mažėjimo liudijimo ir dokumentavimo“ būsena. Bet bloginimas sąmoningai nepakeičia šios ideologijos ir nepateikia alternatyvos - “blogai anuliuoja centralizuotas prasmių struktūras ir sutelkia dėmesį į asmenines patirtis – anaiptol ne į žiniasklaidą”. Pasak Lovink „vartotojai yra pavargę nuo iš viršaus-į apačią orientuotos komunikacijos, tačiau nėra iš ko daugiau pasirinkti.  ‘Nėra kitokio pasaulio’ gali būti atsakymas į anti-globalistų šūkį ‘kitoks pasaulis galimas’.”. Bloginimas tai begalinis savi-referentiškumas, ar „vaiduoklių komunikacija“, kaip tai įvardina Bernardas Siegertas. Lovinkas susieja blogus su nihilistiniu netikėjimu į pranešimą. Pateikiu apie tai ištrauką:

Laisvė nuo tradicinių žiniasklaidos monopolių, gali privesti prie naujų
priklausomybių - šiuo atveju bloginimo, kaip teigia Lovinkas, „labai
mažai akcentuojama pozityvi laisvė ir klausimas, ką daryti su
pribloškiančiu funkcionalumu ir tuščiu, baltu įvesties langu“. Blogeriai yra nothingistai, kurie švenčia centralizuotų prasmių struktūrų mirtį ir ignoruoja kaltinimus triukšmo skleidimu.

Postmoderniame būvyje kuomet nihilizmas yra laikomas ne pavojumi ar problema, bet nuolatine būsena, pranešimo kvestionavimas tampa a priori nusistatymu bei pasaulėjauta. Lovink‘as blogus įvardina, kaip „post-dorovinius“, o blogerius kaip „individus kurie sąmoningai konfrontuoja su beprasmiška realybe ir atsisako ją atmesti ar paklusti jai“.

Apibendrintai galima būtų pasakyti, kad jei Nihilistinė Nyčės
filosofija skelbė dievo mirtį, tuomet nihilizmas medijų kontekste
reiškia pranešimo mirtį.

Pasak Lovinko, nesvarbu kiek yra kalbama apie bendruomenes, faktas lieka tas, kad iš esmės blogai yra naudojami „savęs valdymui“. Tokiu būdu bloginimas leidžia kurti kasdieninius įrašus, formuoti ir įprasminti savo gyvenimo etapus ir panašiai. Iš blogų plaukia nesibaigiantis prisipažinimų, išpažinčių, interpretacijų ir mikro-nuomonių srautas. Blogai išlaisvina žmones, leidžia jiems išsipasakoti savo tiesas ir problemas Tinklui, tarsi šis būtų kunigas ar psichologas. Tačiau, pasak Lovinko, kyla klausimas „kiek tiesos gali pakelti mediumas“? Juk „žinojimas atneša liūdesį, o „žinių visuomenės“ populiarintojai į tai dar neatsižvelgė.“

Įdomus dalykas – Lovinkas pats aktyviai naudoja blogus ir per juos skleidžia savo idėjas ir remiasi kitais blogais. Netgi šias kritiškas idėjas jis pateikia bloguose. Ironiška ir paradoksalu. Lovinko bloguose skleidžiamos idėjos (ar pranešimai) teigia netikėjimą pranešimu (skaityk: pranešimas apie netikėjimą pranešimu). Uždaras ratas. Ir nesvarbu ar Lovinkas pats tiki savo pranešimu apie netikėjimą pranešimu, nes visa tai tik triukšmas begalinėje daugiabalsiškoje ir bekryptiškoje blogosferoje.

Taigi, kad ir kaip ten bebūtų, bet blogai padarė mus visus jei ne turinio kūrėjais, tai bent publikuotojais. Nuolat besiplėtojanti ir dinamiška blogosfera meta iššūkį tradicinei medijai ir tiesos savininkams bei neabejotinai veikia centralizuotos ir decentralizuotos medijos jėgų balansą. Blogo optimistai džiaugiasi tiesos demokratizavimu ir išlaisvinimu iš medija gigantų gniaužtų, suteikiant balsą kiekvienam norinčiam ką nors pasakyti. Tačiau kuomet visi kalba, nebelieka klausančiųjų, tiksliau tampa nebeįmanoma ką nors išgirsti, o tikėjimas pranešimu paskęsta begalybės balsų triukšme neturinčiame nei krypties, nei tikslo. Tokia būsena skatina internetinį cinizmą, o gal veda ir nihilizmo link. Medijų kontekste tai reikštų pranešimo mirtį.

Jau seniai per visus kanalus skalambijamas karo keliuose stovis. Taip jau nutiko, kad į pirmąjį

(tikiuosi ir paskutinį) mūšį įsivėliau ir aš. Kadangi iš šio karo naudos gauna nebent karstadirbiai ar

laidojimo biurai, tad didelėmis pergalėmis pasigirti negaliu.
Likau gyvas sveikas (ačiū Dievui ir saugos

diržams), ko nepasakyčiau apie automobilį. O šiaip nepakartojamas jausmas kabėti žemyn galva

apsivertusiame “bolide”. Maloniai nustebino tautiečių neabejingumas - krūva automobilių stojo ir

teiravosi ar viskas ok ir ar nereikia pagalbos. Taipogi policininkai papuolė kaip niekad malonūs.

Taigi mieli grybai ir grybautojai, jei jau išžygiuojate į kelių mūšį, nepamirškite prisisegti saugos

diržų.