Samprata
Būna grybų mizantropų. Na ko tik nepasitaiko. Nors pats terminas nelabai teisingas, kadangi jis reikštų grybų neapykantą žmonėms, kas savaime suprantama - grybautojai naikina grybiją ją valgydami ir spardydami nevalgomus grybus. Atsiranda grybų mizantropų-teroristų, kurie apsimetę valgomais grybais bando numarinti vieną ar kitą grybautoją, tokiu būdu jie tikisi patekti į grybų dangų ir gauti gausybę nekaltų voveraičių. Kiti gi bando įsilieti į žmonių pasaulį ir jiems kenkti iš vidaus, tokie grybai mizantropai dažnai vadinami pelėsiais. Nepaisant visų šių idealistinių pastangų grybai pralaimi karą su žmonėmis, kurie dauginasi sparčiau nei triušiai, o ir vis rečiau išeina į mišką grybų medžioklei, tokiu būdu atimdami iš grybų mizantropų-teroristų galimybę vykdyti savo misiją. Bet dabar ne apie tai. Kalbėsiu apie grybų μίσος μανιτάρι [misos manitari], kas reikštų grybų neapykantą grybų rūšiai. Bet dėl aiškumo ir paprastumo vartosiu įprastą mizantropijos terminą.
Charakteristikos
Taigi būna grybų mizantropų. Keisti jie tokie individai – nemėgsta, nepasitiki ar tiesiog nekenčia grybų rūšies. Terminas taip pat taikomas ir grybams, kurie atsiskiria ir patampa vienišiais dėl jau anksčiau minėtų negatyvių jausmų grybijai. Nors grybai mizantropai apskritai ir nekenčia grybienos, tačiau neretai jie palaiko normalius santykius su tam tikrais individais. Grybų mizantropijos motyvas dažnai būna izoliacija bei susvetimėjimas, ar tiesiog panieka dominuojantiems grybijos bruožams. Ekstremaliais atvejais, grybai mizantropai gali visiškai atsiriboti nuo grybų visuomenės bei patapti savyje užsidariusiais atsiskyrėliais, ar netgi linkti į savinaiką bei savižudybę. Paradoksalu, tačiau grybų mizantropų negraužia kirmėlės. Netgi jei grybas mizantropas pagal rūšį yra valgomas, dėl ekstremalios mizantropijos jį supa negatyvi aura, o ypatingai retais atvejais, tokie grybai tampa nuodingais. Grybai mizantropai retai kada užauga didesni, dažniausiai jie laikosi vieniši ir šešėlyje, dėl ko sudžiūva arba supūva.
Grybijos puvimas
Kai kurios grybų religijos ir filosofijos moko, kad grybija iš prigimties yra supuvusi ir sukirmijusi, kad ji yra blogis ir visų nelaimių žemėje priežastis. Tokios minties šalininkai grybautojus traktuoja, kaip žemės gelbėtojus nuo grybiško puvimo ir pelėsio. Jie niekina visus grybų vystymosi etapus ir teigia, kad jau grybų sporose yra užprogramuotas puvimas ir polinkis į kirmėles. Trumpai apžvelgsiu dominuojančius šios minties mokyklos šalininkų požiūrius į įvairius grybų vystymosi etapus.
Pirmasis etapas - augimas
Sporos visur aplink nešioja blogį, o papuolusios į gerą žemę sudygsta ir užkrečia naudingą dirvožemį puvimu ir kirmėlėmis. Jauni grybukai yra kvaili ir pasipūtę egoistai. Nors jie atrodo, o dažniausiai ir patys jaučiasi esą gražūs, skanūs ir sultingi, realiai jie yra blogio terpė, pirmai progai pasitaikius pasiduodanti kirmėlei ir puvėsiui. Suaugę grybai dažnai pervertina tokius grybukus, juos beatodairiškai saugodami ir gindami, tiek nuo kirmėlių, tiek nuo grybautojų. Suaugę grybai dažnai patys pasirodo grybautojams, tokiu pasiaukojimu nukreipdami jų dėmesį ir apsaugodami mažuosius grybukus nuo klastingo peilio. Tačiau mažieji šios aukos nevertina, netgi priešingai – niekina ją, neva suaugę grybai nesugeba tinkamai užsimaskuoti ir prisitaikyti prie aplinkos. Grybukai yra kvaili infantilūs imbecilai, aukštinantys tokius pat kvailus ir tuščius vienadienius grybų stabus. Tokie grybukai nevertina grybijos kultūros bei tradicijų, jie egoistiškai ir godžiai siurbia dirvožemio mineralus, atimdami juos iš šalia augančių grybų. Maža to, grybukai svaiginasi toksišku ar rūgštingu lietumi, sugeria šviną, traukia kirmėles bei šliužus ir apskritai teršia aplinką.
Antrasis etapas – sporų spaudimas
Kiek paaugus ir subrendus grybukams kepurę pradeda spausti sporos. Tada jie dar intensyviau svaiginasi rūgštimi ir švinu bei su pasimėgavimu sugeria visas toksines medžiagas, taip nuodydami aplinkinių grybų dirvožemį, taigi ir gerovę. Tokie grybai pašlemėkai, o ypač apsisvaiginę tampa agresyvūs ir mano, kad agresyvumas jiems kažkokiu būdu padės sėkmingai paskleisti sporas. Tačiau patyrę nesėkmę jie dar labiau suagresyvėja, piktybiškai nukreipia puvėsį bei grybautojus ant aplinkinių grybų, džiaugiasi matydami kirmėlių ar šliužų pagraužtą kaimyną. Augdami didesni jie stengiasi paveržti saulės šviesą iš mažesnių grybų, atimti ir sugerti vandenį bei mineralus. Toks periodas tęsiasi tol, kol jie išmoksta reguliariai ir vaisingai paskleisti sporas, tokiu būdu platindami į save panašią pūvančią grybieną.
Trečiasis etapas - branda
Minėtam periodui praėjus grybai gali visiškai atsiduoti agresijai ir nusikalstamai veiklai. Tokie agresyvūs grybai neretai patys išsinaikina, kovodami dėl įtakos, valdžios bei didesnio saulės spindulių ir mineralų kiekio, kurio jiems niekada nebūna gana. Išgyvenę šiuos grybų mafijų karus dėl nuolatinių apsinuodijimų rūgštingu lietumi bei didėjančio aplinkinių grybų nepasitenkinimo, jie nusilpsta ir supūva patys arba yra įkalinami ir sudžiovinami kur nors atokiau po šakų šešėliu. Subrendę ir nepasidavę beatodairiškai agresijai grybai, susitupi ir pradeda užsiiminėti kokia nors grybiška veikla. Už šią veiklą iš kitų grybų jie gauna mineralų bei tam tikrą, dažniausiai fiksuotą, dozę saulės spindulių. Jie bando bet kokia kaina įsitvirtinti grybų visuomenėje, daryti grybišką karjerą ir susikurti kuo didesnę atvirą erdvę virš kepurių, kad kuo daugiau saulės spindulių pasiektų jų išpampusias ir pūvančias kepures. Kažkodėl visi tokie grybai mano, kad jie žino ko reikia kitiems grybams (netgi kitoms grybų rūšims) ir primygtinai bruka savo ideologijas ir nuostatas visai grybijai. Kai kuriems netgi pavyksta apsukti kitų grybų kepures ir papulti į grybų valdžią, kur jie žada visiems nesibaigiančią saulę, švarų lietų ir gausius mineralus. Tačiau realiai jie kuria ar prisideda prie sistemų, kuriose saulę uždengia elitiniai grybai, lyja rūgštimi, o mineralus susiurbia politiniai grybai hipotetiniams projektams įgyvendinti, karams su kitomis grybų rūšimis bei kitai, tūlam grybui nesuprantamai veiklai vysti. Šiame vystymosi etape grybai pradeda kirmyti bei pūti iš vidaus, tuo tarpu išorė vis dar gali būti apgaulingai graži. Tai pats kepurėliamainiškiausias grybų egzistencijos etapas, kupinas įvairiausių formų grybų intrigų bei mūšių. Grybai mizantropai niekina šias grybijos sistemas, nesibaigiantį mineralų bei saulės troškimą, puvimą ir kirmijimą. Jie regi grybų visuomenę, kaip neturinčią krypties ir besivadovaujančią iliuziškomis vertybėmis. Grybai mizantropai užuodžia ir šlykštisi puvimo kvapu, bet patys negali apsisaugoti nuo puvimo ir dažnai savanoriškai susipūdo arba atsiskyrę išdžiūsta.
Ketvirtasis etapas - sutręšimas
Paskutiniame grybų gyvenimo ciklo etape, jie tampa sutręšusiais ir sukirmijusiais drebučiais. Didelė dalis jų taip ir supūva. Kiti retesni individai įgyja išminties bei atranda (ar bent jau dedasi atradę) savo vietą dirvožemyje. Dažniausiai išmintis aplanko tik kirmėlėms negrįžtamai pagraužus kotą, kuomet mėgautis dirvožemio teikiamais mineralais jau nėra kaip, o ir nėra prasmės. Tokie grybai tampa nepakenčiamais bambekliais ir niurzgomis, mat mano, kad jų išmintis yra kam nors yra reikalinga. Nusilpusius ir sutręšusius grybus sugraužia sąžinės bei iššvaistyto laiko kirmėlės, kartais jie patys neatlaikę meteorologinių sąlygų virsta į tirštą, lipnią drebučių masę ir ištirpsta puvėsiuose bei rūgščiame lietuje.
Grybų mizantropų keliai
Grybai mizantropai visuose šiuose etapuose mato puvimą bei kirmėles, todėl nekenčia savęs ir kitų grybų kaip šio blogio augimo terpės. Jie nemato, o ir neieško ar nenori ieškoti būdų šiai terpei užpildyti kuo nors pozityviu, kadangi traktuoja grybienos terpę kaip uždelsto veikimo puvėsį. Negalėdami apsikęsti su puvėsiais bei kirminija jie nelabai turi iš ko rinktis. Iš esmės yra du pasirinkimai – pasyvus ir aktyvus (pataisykit jei ką praleidau).
Pasyvus grybų mizantropijos kelias tai atsiskyrimas nuo grybų visuomenės ir atsidavimas asketiškam sudžiūvimui ar netgi susinaikinimui. Tai nelengvas kelias, nes grybai yra bendruomeniniai tvariniai ir dažniausiai auga grupėmis ar netgi krūvomis. Kokiam nors vargšui kelmučiui apsuptam keliasdešimties gentainių belieka nebent slėptis po kelmu, tokiu žingsniu automatiškai atsisakant ir saulės spindulių dozės.
Aktyvus grybų mizantropijos kelias turi keturias atšakas. Pirmoji yra taiki mizantropijos rūšis, kuri skleidžia idėjas bei propagandą. Dauguma mizantropiškos grybų filosofijos veikalų parašyti šią atšaką atstovaujančių grybų. Šie grybai kuria įvairias organizacijas ir judėjimus, tokias kaip „Savanoriškas grybų išnykimo judėjimas“ (Voluntary Mushroom Extinction Movement), [žmogiškas atitikmuo - vhemt ]
Antroji atšaka - grybų naikinimas tiesiogine šio žodžio prasme. Šia atšaka žengiantys, taip vadinami grybai-grybų-naikintojai, įvairiais būdais (mėtosi šliužais, siundo kirmėles, uždengia saulę ir kt.) kenkia ir siekia fiziškai sunaikinti kitus, jų manymu supuvusius ar sukirmijusius grybus. Dažnai tai savižudiški veiksmai, mat po keleto išpuolių tokie grybai būna įspendžiami į kampą grybų teisėsaugos sistemų ir yra priversti susinaikinti arba sudžiūti po šakomis. Verta pastebėti, kad tokie savižudiški grybų mizantropijos proveržiai populiarūs grybų ugdymo įstaigose, ypač JAV miško grybų mokyklose, tačiau jau pradedantys plisti ir tarp Vokietijos bei Suomijos grybukų)
Trečioji – ideologinis grybų mizantropijos propagavimas ir grybų-naikintojų verbavimas. Tokie grybai ideologai, rašo įvairius traktatus bei ieško potencialių mizantropų bendraminčių. Jie kuria įvairius planus, kaip pasiųsti po velnių visą grybiją su jos supuvusia kultūra bei beprasme egzistencija. Jie pasiryžę paaukoti mažumą šviežių ir sveikų grybų, kad tik nušluotų nuo dirvožemio pūvančiuosius. Maža to, jei turėtų galimybę, sunaikintų ir patį dirvožemį, nes tai garantuotų, visų grybų, išskyrus galbūt pelėsius, išnykimą. Nors pavieniai grybų-mizantropų-ideologų išpuoliai pavyksta, bet didesnio poveikio grybų populiacijai jie neturi, todėl neretai grybai ideologai užbaigia savo gyvavimą masine savižudybe su kitais užverbuotaisiais.
Ketvirtoji – tai grybai, kurie vadovaujasi principu „jei nori ką nors pakeisti – pradėk nuo savęs“. Jie ir keičia, t.y. bando sunaikinti grybiją. Tokie grybai pradeda šį žygį savižudybe. Šiuo savo veiksmu jie tikisi galutinai paniekinti grybiją, pačius save ir visą egzistenciją. Kai kurie savo pavyzdžiu siekia atvesti kitus grybus mizantropus į savinaikos kelią, bei tokiu būdu pradėti grybijos susinaikinimo grandininę reakciją. Tačiau didžiam jų pomirtiniam nustebimui, tokių pasekėjų atsiranda vienas kitas, o grandininė reakcija nutrūksta net neprasidėjus.
Apibendrinant, grybų mizantropija – įdomus ir įvairialypis reiškinys, savotiška anti-grybistinė kontrkultūra ar alternatyva dominuojančiai narcizistiškai grybų būčiai.
Rodyk draugams
Žiebalas arba Žieblius - alkoholinis gėrimas, ypač pigesnės rūšies.
Žiebuoklė - moteriškos lyties žiebliaus mėgėja, dažnai pasižyminti viliokliškomis savybėmis. Priklausomai nuo sugebamo absorbuoti žiebliaus kiekio gali būti priskiriama 2-4Ž klasei. 
Na štai ir baigėsi šventės, tačiau kalėdinės nuolaidos dar daug kur galioja. Jau vemti verčia faktas, kad kuo